Interviu su M. Jacovskiu

Su Anželika Cholina dirbate jau daug metų, esate beveik visų jos spektaklių scenografas. Kuo ypatingas jūsų kūrybinis ryšys?

Pirmą spektaklį su Anželika padarėme prieš septyniolika metų. Per tiek laiko išsivystė absoliutus vienas kito pajautimas. Aš žinau, kokie dalykai jai patinka scenoje, kokie – ne. Žinau, kokios atmosferos, nuotaikos jai reikia konkrečiam spektakliui. O ji žino mano teatrinį skonį. Aišku, kiekvienas naujas darbas yra tarsi žengimas į terra incognita, bet su bedradarbiavimo patirtim išsivystė išankstinis suvokimas, ką ir kaip reikia daryti. Nebesiveliame į ilgas kūrybines diskusijas - jos tapo nebereikalingos. Banaliai kalbant, suprantame vienas kitą iš pusės žodžio. Anželika visada išlieka atvira naujiems pasiūlymams, todėl darbas su ja niekada nebūna nuobodus.

Kaip apibūdintumėte jūsų scenografinių sprendimų stilių?

Man patinka idėja, kad visa spektaklio kūrybinė grupė – dailininkai, kompozitorius, aktoriai – yra režisieriaus tarnai. Tarnai gerąja prasme, padedantys režisieriui įgyvendinti jo sumanymus. Stengiuosi dirbti vadovaudamasis šiuo principu. Svarbiausia teatre yra režisierius ir aktoriai. Scenografija yra kažkelintas planas. Čia galiu pakartoti banalią, bet absoliučiai teisingą mintį: nevykusi scenografija gero spektaklio nesugadins, tačiau blogo spektaklio ir genialus scenovaizdis neišgelbės. Man patinka daryti mažai. Juk juoda scena savaime yra graži. O gražiausia ji būna tada, kai yra tuščia. Man svarbiausia yra nesugriauti juodos tuščios erdvės grožio. Todėl kaskart prieš pirmą sceninę repeticiją, kai scenos mašinistai atgabena dekoracijas ir pradeda montažą, man būna baisu pažvelgti į sceną. Anksčiau galvojau, kad ta baimė išnyks su patirtimi. Dabar suprantu, kad klydau. Ta baimė niekur neišnyksta. Ji tik stiprėja.

Scenoje labiau mėgstate naudoti simbolius, ar dekoracijas iš realaus gyvenimo?

Tiesą pasakius, man teatre neįdomu nei simbolizmas, nei realizmas. Tai pernelyg siauros kategorijos, o jei jas suvoksime kaip scenografijos stiliaus apibrėžimus – mano nuomone, šiais laikais jie nebegalioja. Atmosfera, nuotaika, erdvė, šviesa, tamsa, forma, prasmė – dirbdamas stengiuosi vadovautis šiomis sąvokomis.

Vienas naujausių jūsų darbų – scenovaizdis A|CH šokio spektaklyje “Ana Karenina”. Kuo remdamasis kūrėte scenografiją šiam spektakliui?

Svarbiausia buvo atsisakyti pagundos naudoti traukinio, stoties, geležinkelio motyvus. Atrodytų, tai – teisingiausias, tiksliausias sprendimas. Tačiau mąstydamas šia tema suvokiau, kad tiesiog privalau visa tai užmiršti. Juk tai tik mirties (savižudybės) įrankis, jokiu būdu negalintis tapti pagrindiniu scenografijos motyvu. Tiek Tolstojaus romanas, tiek mūsų spektaklis kalba ne apie tai. Bandome kalbėti apie aplinkybes, priverčiančias žmogų pasiryžti tokiam žingsniui. Apie aplinkybes, tiesiogine prasme užmušančias žmogų.

Neseniai su “Ana Karenina” spektakliu dalyvavote festivaliuose Turkijoje, Baltarusijoje. Kaip jus priėmė užsienio žiūrovai?

Spektaklis buvo priimtas puikiai. Net Turkijoje, kur galima buvo būgštauti, kad šokio spektaklis klasikinio romano motyvais nebus suprastas. Tačiau būtent Turkijos gastrolės parodė, kad universalios temos yra suprantamos ir jaučiamos. O Minske spektaklis turėjo didžiulį pasisekimą, baltarusių kritikai parašė liaupsinančias recenzijas, kas irgi buvo maloni staigmena.

Kūrėte scenografiją ir dabar rodomame A|CH šokio spektaklyje “Vyrai ir moterys”. Kaip išreiškėte šio spektaklio tragiškumą - komiškumą?

Šio spektaklio dekoracija – siena iš pagalvių. Tai asociatyvus motyvas: siena – akmuo – pagalvė. Komiškumo aš čia neižvelgiu. Juk tai spektaklis apie desperatiškas pastangas, kad šeimyninė pagalvė nevirstų akmeniu…

Kovo mėnesį Vilniuje A|CH teatras rodys vieną seniausių šokio spektaklių “Moterų dainos”. Kokie atsiminimai jus sieja su jo pastatymu?

Tai spektaklis, kuriame man daugiau ar mažiau pavyko įgyvendinti savo siekiamybę – sukurti atmosferą iš nieko. Visa scenografija čia – šviesos pluoštai ir juose besiplaikstantys cigarečių dūmai.

Ką kuriate dabar?

Vachtangovo teatre Maskvoje su Anželika pradedame rusiškąjį “Anos Kareninos” variantą, premjera numatyta balandį. Toliau laukia darbai Vilniuje – Friedrich’o Dürrenmatt’o “Senos damos vizitas”, Aleksandro Bloko “Balaganelis” ir kiti, apie kuriuos dar anksti pasakoti.