Anželikos Cholinos šokio teatro spektaklis pagal klasikinių baletų muziką.
Choreografė - Anželika Cholina. Scenografas - Marijus Jacovskis. Kostiumų ir grimo dailininkas - Juozas Statkevičius. Šviesų dailininkas - Tadas Valeika.
Trukmė - 1 val. 20 min. Premjera - 2009 m. rugsėjo 19 d.
Vyrai
Vilniaus Mažojo teatro aktoriai: Audrius Bružas, Tadas Gryn, Kirilas Glušajevas, Leonardas Pobedonoscevas ir Mantas Vaitiekūnas.
Moterys
A|CH teatro baleto artistės: Rūta Juodzevičiūtė, Kristina Galalytė, Margarita Makejeva, Jekaterina Romankova ir Živilė Baikštytė.
Video
vyrai-ir-moterys-fotogalerija (19)
Marijus Jacovskis:
"Apie ką šis spektaklis?
Apie tai, kaip šeimyninė pagalvė palaipsniui virsta akmeniu, ir apie šio virsmo neišvengiamumą."
Juozas Statkevičius:
"Dirbant su Anželika reikalinga šviežia, šmaikšti, šiuolaikiška idėja ir nepaprastas dėmesys elegantiškam grimui ir šukuo senoms. Šis spektaklis ne išimtis. Pirmas įspūdis – tai laiko patikrinta klasika, tačiau tai tik iliuzija.
Kostiumai buvo personifikuoti kiekvienam atlikėjui, yra modernūs, saikingi, derantys su šokio lengvumu ir dramaturgija, padeda atkreipti dėmesį į grakščius judesius ir išraiškingą choreografiją."
ANŽELIKA CHOLINA:
"Šį tekstą man liepė parašyti sesė, nes jeigu spektaklis kuriamas ne pagal literatūrinę medžiagą, turi būti tarsi kažkas paaiškinta. Ko gero tai reikėtų padaryti tam, kad būtų apibrėžta, ko žiūrovai gali tikėtis. Bet kartu suprantu, kad tie "apibrėžimai" atima iš jų galimybę jausti ir patiems suprasti, kas vyksta scenoje. Todėl parašysiu vieną sakinį. Bet ir į jį nereikėtų kreipti perdaug dėmesio.
Idėja pakalbėti scenoje šia tema kilo todėl, kad gyvendama akivaizdžiai supratau, jog daugelis neteisingai susikurtų iliuzijų ir dėl to susidariusių konfliktinių situacijų tarp vyrų ir moterų kyla iš nesuvokimo ir nepripažinimo, kad šios dvi giminės yra absoliučiai skirtingos prigimties.
Statant šį spektaklį mano viena akis juokėsi, o kita verkė.
Vienas mano geras draugas sakydavo: "Nejaugi tu dar nesupratai, kad visi žmonės yra po vieną ir kad jiems kartu niekada niekas nesigaus iki galo…"
Taip. Dabar suprantu. Suprantu, kad žmogaus gyvenimas susideda tik iš aki mirkų, kurias reikia branginti. Kad iš jų reikia susiverti karolius, kaip papuošalą iš prisiminimų, užsidėti juos, nešioti ir jaustis gražiu ir laimingu.
Ir tikėti, kad viskas kada nors bus gerai."